Klasikas Antanas Baranauskas savo poemoje rašė:
„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“
O kad tokie miškai būtų dabar ir išliktų ateinančioms kartoms! Norėdami išsaugoti miškus, turime išsiugdyti mylinčius gamtą, atsakingus už savo poelgius, už planetos ateitį vaikus. Šiandien jų nedideli, su gamta susiję darbeliai, gali virsti reikšmingu indėliu į gamtosaugos darbų aruodą.