Birželis ne tik atostogų, bet ir smagių stovyklų metas. Šiais metais tradiciškai su vyresniųjų klasių mokiniais stovyklauti vykome į Šiaulių apskrityje esantį Kurtuvėnų regioninį parką.

Birželio 13 dieną linksmai nusiteikę atvykome stovyklą.

Pirmoji stovyklos diena buvo kupina nuotykių. Reikėjo ne tik įsikurti ir pasistatyti palapines, tačiau ir leistis į žygį. Prie Kurtuvėnuose esančio dvaro svirno susitikome su ekskursijos vadovu. Nuo čia ir prasidėjo kelionė. Apžiūrėjome ne tik svirno pastatą, ratinę, tačiau ir greta esančios bažnyčios rūsius. Sužinojome keletą „pamėkliškų“ istorijų. Susipažinę su Kurtuvėnų dvaro teritorija patraukėme Girnikų šventakalnio link. Nuo šio šventakalnio matosi trys miestai: Šiauliai, Kuršėnai ir Kurtuvėnai. Gidas papasakojo įvairių mitų ir legendų. Grįžusių į stovyklą laukė poilsis, maistas ir pokalbiai prie laužo.

Antroji diena - skanūs pusryčiai ir žygis į Jautmalkę.  Žygio metu pamatėme, kur anksčiau buvo degamos anglys. Taip pat pasijutome neregiais. Porose, draugui užrišę akis, pasakojome, kur eiti pakankami sudėtinga miško trasa. Jautmalkėje žaidėme piemenų žaidimą „Kerėplą“, kepėme bulves žarijose, šokome liaudies šokius. Sutemus dėliojome žvaigždynus. Po šių edukacinių veiklų laukė dar naktinis žygis atgal į Kurtuvėnus. Tą dieną stovyklautojai sukorė daugiau nei 20 km. Matyt, todėl miegas buvo toks saldus.

Trečioji diena – stovyklos palydėtuvės. O kad nebūtų taip liūdna atsisveikinti, dar laukė jojimas žirgais. Sutapimas ar ne, tačiau vos susėdus į autobusą pradėjo lyti. Juokavome, kad taip liūdna Kurtuvėnams su mumis atsisveikinti, kad net verkia. Ir nusprendėme: „Kurtuvėnai, neliūdėkit, mes dar grįšime!“

Istorijos mokytoja
Veronika Gudaitė