Balandžio 24-26 dienomis Kuršėnuose vyko 47-ojo Jaunųjų filologų konkurso finalas. Jame dalyviai iš visos Lietuvos varžėsi septyniose sekcijose: prozos, poezijos, literatūros kritikos, publicistikos ir eseistikos, literatūrinių vertimų, tautosakos ir kalbos. Aš pateikiau darbą „Pajūrio miestelio senųjų kapinaičių vardai, pavardės ir kiti užrašai“ kalbos sekcijai. Į konkursą vykau kartu su savo lietuvių kalbos mokytoja I. Tverijoniene.

Kuršėnuose buvome priimti svetingai. Tikriausiai priėmimas buvo vienas šilčiausių. Šeimininkai bendravo su mumis lyg su savais. Buvau nustebusi, kad su žmonėmis galima tiek šnekėti inteligentiškomis temomis ( pvz., apie kėdės reikšmę). Augustinas iš Šilalės sakė: „Labai nuostabūs vietiniai - draugiški, šilti, šmaikštūs, protingi, aktyvūs.“

Penktadienį prasidėjo rimtas darbas, kuris vertinimo komisijai padėjo apsispręsti, kas verčiausias laureato vardo. Vakare šiek tiek atsipūtėme per etnografinę popietę, po kurios vyko socializacija. Tada mes susipažinome artimiau vienas su kitu. Tuo metu mokytojai buvo pakviesti į literatūrinį vakarą „Mergelių dvare“.

Šeštadienis išaušo su nerimu - tą dieną visi turėjome pristatyti savo darbus. Šis užsiėmimas padėjo man pasisemti naujų idėjų ir pasimokyti iš kitų, kokių klaidų nederėtų daryti.

Sekmadienis- paskutinė, tikriausiai liūdniausia savaitgalio dalis. Tada mūsų laukė ekskursija Naisiuose, nugalėtojų apdovanojimas ir atsisveikinimas su visais draugais. Viskas neatrodo taip liūdna, bet iš tiesų per tas tris dienas visi dalyviai tapo labai artimi, todėl žinia, kad jau reikia atsisveikinti, niekam nekėlė šypsenos.

Šiame konkurse aš buvau jauniausia mokinė, tikriausiai todėl nepavyko pasiekti Olimpo viršūnės, tačiau gavau labai daug pagyrimų iš darbo vertintojos, komisijos narės, VLKK pirmininkės Daivos Vaišnienės, ir visgi esu tarp 10 geriausių Lietuvoje. Pasisėmusi patirties kitais metais parodysiu, iš kur kojos dygsta.

7 klasės mokinė
Emilija Pociūtė