Šių metų kovo 14-16 dienomis Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija dalyvavo jaunimo mainų projekte „Vabalninkas + Pajūris“. Pajūriškiai vyko į Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą, kurioje ir vyko antrasis mainų etapas. Mūsų gimnazijai atstovavo 15 mokinių komanda. Apie mainus su Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinių prezidento pavaduotoju Martynu Auškalniu sutiko pakalbėti gimnazijos mokinių prezidentas ir vienas jaunimo mainų idėjos autorių, Kostas Petkevičius.

Kaip prasidėjo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ir Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos draugystė?

Lietuvos Mokinių Parlamento pirmojoje sesijoje susipažinau su Vabalninko mokyklos mokinių prezidente Solvita Dilyte. Mus vienijo bendros mintys, bendri įsitikinimai, panašios idėjos. Palaipsniui mudviejų sutarimas augo, nemažai bendravome ir bendraujame iki šiol. Ne kam kitai, o Solvitai kilo mintis apie mainus. Mudu tobulinome šią mintį ir pirmąją mainų dalį surengėme mes, pajūriškiai, 2011 m. spalio 26 – 28 dienomis. Vabalninke vyko antroji dalis.

Ar neprailgo kelionė autobusu?

Man ar visai komandai? (juokiasi) Galbūt reikėtų išskirti kelionę pirmyn ir kelionę atgal. Vykome kupini laukimo, noro vėl susitikti. Su nekantrumu norėjome pamatyti, ką mums paruošė draugai iš Vabalninko. Kelionė atgal buvo šiek tiek ašaringa ir labai tyli...

Ar svetingai buvote pasitikti?

Tikrai taip! Buvome sutikti su duona ir druska. Galbūt šiek tiek trikdė mokyklos mokinių skiriamas dėmesys mums. Na, bet ne kiekvieną dieną pas juos apsilanko ,,tokie svečiai“.

Ar dideli skirtumai tarp Aukštaitijos (Vabalninko) ir Žemaitijos (Pajūrio) kultūros, bendravimo bei gamtos?

Jei skirtumai ne milžiniški, tai jau bent dideli. Žmonės visur saviti. Mums nuvykus į Vabalninką, čionykščiai žmonės atrodė savaip įdomūs, o kai jie svečiavosi pas mus, kalbėjo tą patį. Todėl nežinau, kiek aš galiu vertinti žmones. Bendravimas šiek tiek skiriasi, kadangi ugdomos skirtingos vertybės, bet faktas vienas – nuoširdumas egzistuoja visur. Kultūra taip pat skiriasi, bet esmė išlieka ta pati, o gamta skiriasi kaip diena nuo nakties... Tenai aš galiu atsistoti už trijų kilometrų ir puikiai matyti tavo šypseną, ko niekaip nepadaryčiau pas mus (juokiasi).

Kas paliko didžiausią įspūdį išvykoje?

Jų buvo daug, sunku atsirinkti vieną... Mane sužavėjo vabalninkiečių komandos noras viską padaryti gerai, iki smulkmenų. Iššūkis geras, bet sunkiai įgyvendinamas. Vabalninkiečiai turėjo aiškų siekį, jie žinojo, ką nori padaryti ir kokį rezultatą pasiekti. Tai buvo matyti iš jų akių ir darbo. Tad mintį vabalninkiečiai realizavo puikiai, tas man ir paliko geriausią įspūdį. Apie blogiausią nekalbu (juokiasi).

Kokį įspūdi paliko mūsų gimnazistai Vabalninke?

Į tai, manau, geriausiai gali atsakyti jie patys. Stengėmės pristatyti gimnaziją kuo geriau, nes mes buvome tarytum ambasadoriai. Esu patenkintas savo komanda ir jos pastangomis, ir, žinoma, pasiektu rezultatu.

Ar nebuvo kilusi mintis pasilikti ilgesniam laikui?

Esu ištikimas savo namams, savo šeimai, savo gimnazijai ir savo komandai. Esu labai prie jų prisirišęs. Žinau, kad ten dar grįšiu, žinau, kad yra, kas manęs ten laukia, kaip ir visų kitų pajūriškių. Visi tikimės tenai vėl nuvykti.

Ar ketinate tęsti užsimezgusią draugystę?

Sunku pasakyti. Bendrausim ir toliau. Ne veltui esame jaunimas, sugalvotume daug naujų projektų ir veiklų, bet skiria didžiulis atstumas, o jam įveikti reikalingos lėšos. Esame labai dėkingi gimnazijai, o labiausiai direktoriui J. Žymančiui, kuris rado lėšų mums nukeliauti tokį tolimą atstumą. O kaip bus toliau, parodys laikas...

Dėkoju už pokalbį!

Vabalninkas+Pajūris